O man jau pavasaris.

Šiemet man viskas per anksti. Nespėju.

Nespėjau atsisveikint su žiema (ji dar grįš), o jau saulė, jau pavasaris širdy.

Va dar pora dienų ir jau šimtadienis. Dar keletas – širdutėm pasipuošęs Valentinas. Žiūrėk ir Velykų atostogos ant nosies jau.

…

O man patinka gėlės be progos.

Gauti malonu, o dovanoti – dvigubai beveik.

Ypač – saulėtą dieną.

Ypač – geltonas tulpes.

…

Sėdžiu dabar apsirėdžius gėlėta palaidine. Vis smagiau. Ir, šaukštelis po šaukštelio, siurbčioju jogurtą. Braškinį.

Vakaras nusimato ne pavasariškas. Knygos, mokslas, žinios, ateitis. Ateitis. Kokia dar ateitis, jei gyvenu čia ir dabar Jaučiuosi beveik apsisprendus stoti į filologiją.

Ir nesvarbu, kad užsiminus apie tai aplinkinių žvilgsniukai grąžtais virsta – jau patapau skylėta.

Man patinka, man įdomu, labai įdomu.

Ir nesvarbūs man tie “šilti” žvilgsniukai.

Yra palaikančių.

Juk neištverčiau nei metų vadyboj, nei pusmečio ekonomikoj, nei mėnesio teisėj.

Ne man tai

Negalėčiau daryti to, ko nemėgstu. Nesugebėčiau.

Ne, ne.

Niekaip.

Jau geriau paprasčiau, bet su polėkiu ir meile.

…

Po keleto pokalbių supratau, jog ir man dainos (kartais – grupės) dažnai primena žmones.

Ne visuomet tuos, kuriuos norėtųs prisimint, deja.

Draugė J. nustebo ir šyptelėjo man pasakius, jog du metus negalėjau klausyti, nei, tuo labiau, dainuoti vienos mėgstamos dainos.

Bet dabar jau galiu.

Galiu dainuoti bet ką, daryti bet ką, tačiau – paradoksalu – nenoriu.

Žodžiai žeidžia. Kartais labiau, nei gali atrodyti.

Ir, nors kartais norisi atrodyt mažu vaiku, kartais nebemoku.

…

Dabar klausau Jimmy Justice “When my little girl is smiling”

Gera būt kažkam “Little girl” (mirkt)

murku

…

Pakviesk mane pavasarį prisiskinti pakalnučių…